Literatūriniai skaitymai K. Bradūno gimtinėje

 

 edited intro ruduo

Literatūriniai skaitymai K. Bradūno gimtinėje

           CAM01015  2017 metais poetui žemininkui Kaziui Bradūnui sukako 100 metų. Jis gimė Sūduvoje, Kiršų kaime, netoli Alvito bažnytkaimio, pagarsėjusio savo Šv. Onos atlaidais. Kiršai, Alvitas, Pajevonys – Bradūno jaunystės žemė, atmintyje išlikusi savo gamtine ir topografine detale. Poetui tėviškės gamtovaizdis buvo visų pirma egzistencinė erdvė, atvira savo toliais, siekiančiais iki pat Paprūsės, stabili, nes visad regima iš gimtinės taško, jauki, nes pažįstama, prasminga savo žmonių įvardintais ir įtvirtintais ženklais, kurie poetui reiškė apylinkę palietusius didelius ir smulkius įvykius – visą turtingą jos buitinę bei kultūrinę tradiciją.

Poeto gimtieji namai stovėjo Pirmo pasaulinio karo sunaikintos sodybos vietoje. Poeto sąmonėje ši kukli, plūktinės aslos ir karo išdraskyta gimtinė turėjo būti ne praeinamumo ženklas, o vieta, kur užsimezga pastovūs žmogaus ryšiai su gamtine aplinka, su žmonių bendruomene ir jos tradicijomis, su kalba, nugirsta namiškių lūpose, ir su ta, kurią jau galima vadinti literatūra, poeto patirta dar prieš skaitybą ir todėl susijusią su garsu: „Pridėdavau prie knygos ausį ir kone verkdavau, kad raidės tyli“ (Alkana kelionė, p. 81).

                             Spalio 19 dieną mūsų mokyklos jaunieji literatai  kartu su lietuvių kalbos mokytojomis Valentina Žilinskaite, Jurgita Papečkyte ir neformaliojo ugdymo organizatore Egle Alenskaite svečiavosi K. Bradūno tėviškėje ir paminėjo poeto garbingą jubiliejų. Moksleiviai aplankė Kiršuose buvusios K. Bradūno sodybos liekanas, susipažino su poeto biografijos ir veiklos faktais, skambant saksofono muzikai  moksleiviai skaitė eilėraščius apie tėviškę, žemę, Tėvynės ilgesį. Prie koplytstulpio padėjo rudeninių gėlių puokštę. Po to K. Bradūno poezijos posmai karu su kanklių muzika liejosi Alvito koplyčioje. Moksleiviai skaitė eiles apie tikėjimą, Dievą, poeto norą grįžti į Lietuvą. Renginį vainikavo moksleivių atliekamos liaudies dainos, kurių vaikus pamokė ir kanklėmis pritarė mokytoja Eglė. Grįždami namo aplankėme ir Paežerių dvarą, pasigrožėjome rudenėjančia gamta ir aptarėme tai, ką pamatėme ir išgirdome.

                             K. Bradūną laikome žemės poetu. Savo poetinę tiesą jis tarė visiems, tikėdamas, kad ji atgims, kai bus skaitytojo užkalbinta - Lietuvoje, į kurią poetas sugrįžo savo pranašiškais žodžiais. Ir džiugu, kad mūsų moksleiviai sugebėjo tuos pranašiškus K. Bradūno žodžius atgaivinti.

Lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Papečkytė