Po Aukštaitijos dangumi

 

 edited intro flioksai

Po Aukštaitijos dangumi

     IMG 21876a klasės mokiniai kartu su auklėtoja Egle Alenskaite ir lydinčia mokytoja Lina Kaleinikoviene birželio 11 - 12 dienomis lankėsi Aukštaitijos nacionalinio parko centrinėje dalyje. Pirmasis kelionės metu aplankytas objektas - Mindūnų apžvalgos bokštas, kuris yra aukščiausias apžvalgos bokštas saugomose teritorijose. Apžvalgos bokšto aukštis – 36 metrai. Nuo bokšto viršaus atsiveria vaizdas į Lakajų kraštovaizdžio draustinį, apimantį Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų duburius, matosi puiki panorama į Siesarties ežerą su salomis ir garsiąją Labanoro girią.

Kelionė tęsėsi vingiuotu keliu per Labanoro girią į Meironių kaime veikiančią Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokyklą, kurioje mūsų visų laukė jaukūs kambariai nakvynei, patogumai, maudynės ežere ir vakaras prie laužo. O kur dar klasės bendruomenę stiprinantys pašnekesiai iki paryčių... 

Ryte - pusryčiai su karšta koše ir arbata, o prieš akis - visa diena įspūdžių centrinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje. 

     Ekskursija prasidėjo Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro ekspozicijoje, kur  buvo pristatyta Aukštaitijos nacionalinio parko istorija, pagrindinės saugomos gamtos ir kultūros vertybės, turistiniai maršrutai.

     Palūšėje apžiūrėjome garsiąją Palūšės bažnytėlę ir susipažinome su jos istorija, Pilkapio ekspozicijoje radome Rytų Lietuvos pilkapių kultūros apybraižas, ir dar turėjome unikalią galimybę „pagyventi“ akmens amžiaus būste.

     Iš Palūšės vaizdingu maršrutu keliavome į Ladakalnį, nuo kurio atsivėrė nepakartojami vaizdai į šešių ežerų platybes, drakono ketera nusidriekusį Šiliniškių kalvagūbrį. Čia pat Ladakalnio šlaite auga  visų Lietuvos prezidentų ąžuolų alėja.

     Nuo Ladakalnio karžygių keliais keliavome ant Ginučių piliakalnio, beeidami pamatėme gamtos ir žmonių rankomis gynybai nuo priešų suformuotas Ginučių, Papiliakalnės piliakalnių terasas, užkopę į Linkmenų pilies aikštelę išgirdome Linkmenų pilies bei Lietuvos Prezidento Antano Smetonos ąžuolo ir paminklinio akmens jo sodinimui atminti istoriją.

       Nusileidę nuo piliakalnio leidomės į Ginučių vandens malūną, kur ne gyvena tik žmonės, bet ir išdykę biesiokai, Jie srovės upelės padedami ruginius miltus malė. Ginučių vandens malūne apžiūrėjome išlikusią autentišką malūno įrangą. Pasukę rankines girnas ir pasiklausę šniokščiančio krioklio keliavome į Stripeikių senovinės bitininkystės muziejų, kuris pradėtas kurti 1978 metais, Tauragnos upelio pakrantėje, buvusioje sodyboje. Čia stovi dešimtys ąžuolinių skulptūrų, kuriose atgimė senosios bitininkystės vaizdai, sukaupta turtingos ekspozicijos, kurios atspindi bitininkystės kaitą ir tobulėjimą iki šių dienų. Reikia būtinai paminėti, kad šiuo metu muziejus tapęs lankomiausiu Aukštaitijos nacionalinio parko objektu.

       Tiek daug visko aplankėme, tiek įspūdžių parsivežėme, jog dar nesibaigus šiems mokslo metams kartu su auklėtoja pradedame planuoti kitų metų išvykas, ieškome informacijos apie lankytinus objektus, kurie mus sužavės ne mažiau nei Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdis ir istorinis bei kultūrinis paveldas. 

6a klasės seniūnė Rūta Sorakaitė