Šešupė ir Seina/Marycha- jaunimą jungiančios upės

 

 edited intro fresh layers

Šešupė ir Seina/Marycha- jaunimą jungiančios upės

                           Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla kartu su partneriais - Lazdijų rajono savivaldybės viešąja biblioteka ir Lenkijos Seinų miesto draugija „Origo“ įgyvendino Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo lėšomis 2016 metais finansuojamą projektą „Šešupė ir Seina/ Marycha - jaunimą jungiančios upės“ (80 procentų projekto lėšų buvo skirta iš fondo, kitos gautos iš partnerių).

                             Šešupės ištakos yra Šešupėlės kaime, prie Suvalkų, šiaurės rytų Lenkijoje. Lenkijoje į šiaurės rytus aukštumomis 27 km upė teka giliu senslėniu, toliau 158 km per Lietuvą: pradžioje teka į šiaurės rytus Kalvarijos savivaldybės teritorija, nuo Želsvos (Marijampolės savivaldybė) vingiuoja į šiaurę, nuo Gavaltuvos pasuka į vakarus ir teka daugiausia Vilkaviškio ir Šakių rajonų riba. Už Kudirkos Naumiesčio pasuka į šiaurės vakarus, 51 km teka Lietuvos ir Rusijos valstybės siena. Nuo santakos su Jotija iki pat žiočių teka Rusijos teritorija (62 km). Įteka į Nemuną 85 km nuo jo žiočių, į rytus nuo Ragainės, ties Lugovojė kaimu. Šešupės baseinas užima 6104,8 km² plotą (Lietuvai jo tenka 4899 km²).

 

                             Seina (lenk. Marycha, brus. Марыха) – upė šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje ir Baltarusijoje; atkarpomis yra Lietuvos-Lenkijos ir Lietuvos-Baltarusijos gamtinė valstybinė siena. Kairysis Juodosios Ančios intakas. Ilgis 80,8 km, aukštupyje ji apie 10 km sudaro Lietuvos-Lenkijos, vėliau apie 10 km – Lietuvos-Baltarusijos valstybines sienas. Baseinas užima 432,4 km² plotą. Upės slėnis platus, žemupyje miškingas (Augustavo giria). Seinos vaga vietomis sudaro natūralią sieną tarp Lietuvos-Lenkijos bei tarp Lietuvos-Baltarusijos. Upės vagos viduryje yra ir Trijų sienų sankirta Mara – Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos valstybinių sienų susikirtimo taškas. Seinos pavadinimas jotvingių kilmės. Upė minima 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose.

                             Šių dviejų pasienio upių pažinimas bei  jų teikiamos galimybės abipus sienos gyvenantiems  jauniems žmonėms  tapo bendra veikla, sujungusia  Lietuvos ir Lenkijos jaunimą.

                             Birželio 13-16 d. įvyko bendra keturių dienų pažintinė mobili ekologinė stovykla. Kiekviena partnerė delegavo po 10 mokinių, kurie įgyvendino projekte numatytus tikslus – tarpkultūrinį dialogą bei domėjimąsi ekologija.

                             Pirmosios veiklos vyko Seinuose, kur dalyviai aplankė Lietuvos Respublikos konsulatą, vyko edukaciniai renginiai Vygrių nacionalinio parko muziejuje. Projekto dalyviai aplankė Seinų Švenčiausios Mergelės Marijos bazilikos koplyčios kriptą, kurioje palaidotas lietuvių poetas A. Baranauskas. Projekto dalyviai turėjo galimybę išgirsti daug įdomių istorinių faktų tiek apie A. Baranauską, tiek apie V. Kudirką- žymius rašytojus bei jų sąsajas su Seinais. Plaukdami laivu su skaidriu dugnu, susipažino su ežero flora bei fauna, turėjo galimybę iš arti pamatyti bebrų urvus- buveines, stebėti vandens paukščių gyvenimą.  Neišdildomą įspūdį paliko Vygrių Kamendulių vienuolynas. Pradžioje tai buvo  legendinis LDK valdovų medžioklės dvaras, kurio žemes Jonas Kazimieras Vaza 1667 m.  užrašė iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams.  Vygrių ežero saloje, vėliau sujungtoje su krantu, įsikūrė įspūdingas, Pažaislį primenantis barokinis vienuolyno ansamblis. Čia apgyvendinti vienuoliai buvo įpareigoti melstis už valstybės ir valdovo gerovę. 1795 m. Prūsijai atitekęs vienuolynas buvo likviduotas, tapo Vygrių vyskupijos centru. Diena pasibaigė plaukiant baidarėmis Seinos (Marycha) upe, kuri atkarpoje Zelvai – Stanovisko teka pačiu Lietuvos - Lenkijos pasieniu . Iš augalų bioindikatorių  buvimo sprendė apie vandens kokybę, pakrantėse rinko šiukšles. Vakare lektorius supažindino su šio krašto gamtos vertybėmis, kultūrine specifika, aptarė upių ekologinę situaciją.

                             Antros dienos veiklos persikėlė į Lazdijus ir Kapčiamiestį. Veisiejų regioninio parko direkcijoje stovyklos dalyvius pasitiko Lankytojų centro administratorė/specialistė. Ji papasakojo apie pastatą, kuriame įsikūrusi Veisiejų regioninio parko direkcija, apie Dzūkijos kraštą, gyventojų papročius ir tradicijas, anksčiau naudotus buities įrankius ir jų pavadinimus, apie organizuotus plenerus ir jų metu nutapytus paveikslus, kurie eksponuojami Veisiejų regioninio parko direkcijos rūsyje.  Vaikšiodami po centrinę miestelio dalį išgirdo daug pasakojimų apie čia gyvenusius žymius žmones, miestelio istoriją ir kodėl namuose aplink centrinę aikštę durys yra į gatvės pusę.  Trumpai buvo paminėti kiti lankytini objektai pačiame miestelyje ir jo apylinkėse.  Vainežeryje projekto dalyviai aplankė buvusio Justinavo dvaro likučius, parką su išlikusiais retais medžiais ir ežerėliu. Minėtame dvare mirė 1831 m. sukilimo dalyvė E. Pliaterytė, dar vadinama lietuviškąja Žana d' Ark . Toje vietoje stovi šiam įvykiui paminėti E. Pauzos  sukurta skulptūrą.

                             Atvykę į Kapčiamiestį stovyklos dalyviai aplankė Emilijos Pliaterytės muziejų. Jo vadovė pratęsė pasakojimą apie grafaitę E. Pliaterytę ir muziejuje esančius eksponatus.

                             Vakare, po plaukimo baidarėmis, kurio metu buvo stebima aplinka, renkamos šiukšlės, dalyvių laukė paskaita apie Veisiejų regioninio parko gyvūniją. Itin daug  dėmesio buvo skiriama Lietuvos Respublikos griežtai saugomam gamtos turtui - baliniams vėžliams. Lektorė papasakojo apie šių gyvūnų dauginimąsi ir būdus, kuriais  bandoma apsaugoti balinius vėžlius nuo jų tykančių pavojų (pvz. lapių). Buvo pateikta ir nemažai statistinių duomenų: kiek kiaušinių dėtaviečių būta skirtingais metasi, kiek išsirito sveikų balinių vėžliukų, kiek jų išgyveno. Kiekvienas projekto dalyvis sužinojo, kaip jis pats gali prisidėti prie šių nykstančių gyvūnų, dar kitaip dzūkų vadinamų „geležinių varlių“,  išsaugojimo.

                             Trečios dienos veiklos prasidėjo nuo pažinties su Suvalkų kraštovaizdžio parku bei Šešupės ištakomis, esančiomis taro Šešupėlės (Sceszupka) ir Turtulio (Turtul) kaimų. Dalyvius priėmė parko direktorė. Nepaisant lietaus, dalyviai praėjo lankytiną trasą „Prie Šešupės ištakų...“, kuri būtų nepasiekiama, jei ne medinis takelis virš miško pelkių ir durpynų. Jaunimui kėlė nuostabą, kad būtent „čia ir taip“ prasideda didžiausia Sūduvos upė, kuri teka  per gimtąjį miestą – Marijampolę. Kitas lankytinas taškas – Punsko miestelis - lietuvių sostinė Lenkijoje. Apsilankę Juozo Vainos etnografiniame muziejuje, kuriame yra gausi šio krašto gyventojų gyvenimo ir darbo įrankių ekspozicija, dalyviai turėjo progą susipažinti su šio krašto lietuvių kultūriniu palikimu.

                             Vėliau dalyviai aplankė Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentą (RAAD), kur jo  atstovai aprodė laboratorijas, paaiškino, kaip atliekami tyrimai. Naudojant nitratų ir fosfatų testines juosteles, buvo nustatyta, kad šių medžiagų kiekis abiejose upėse neviršija leistinos normos.  Marijampolės atliekų tvarkymo centro specialistai supažindino su atliekų tvarkymu, rūšiavimo svarba ir pačia sistema. Lektorius pateikė daug naujų faktų apie galimas rūšiavimo  ir sąvartynų perspektyvas. Daugelis mokinių pirmą kartą matė tiek šiukšlių. Tokia patirtis leido suprasti, koks svarbus kiekvieno mūsų indėlis ir atsakomybė rūšiuojant, mažinant vartotojiškumą.

                              Vakare  mokiniai su savo grupių vadovais  išmėgino jėgas viktorinoje, kurioje prireikė ne tik visų ekologinėj stovykloje įgytų žinių, bet ir bendro komandinio darbo. Dalyviams buvo išdalinti paruošti lankstinukai apie augalus bioindikatorius. Juose dalyviai rado daug informacijos, kaip pažinus augalus galima vizualiai spęsti apie vandens būklę. Vyko šauni diskusija. Klausimai apie jaunimą jungiančias upes, aplinkosaugą, atliekų rūšiavimą, augalus bioindikatorius nepaliko abejingų. Dar ilgai netilo kalbos apie naujai sužinotus faktus, kurie buvo ne iš vadovėlio, o pačių išgyventi, atrasti.

                             Ši turininga bendra keturių dienų stovykla pasibaigė plaukimu baidarėmis maršrutu Bukta-Liudvinavas, po kurio vyko aptarimas. Visi projekto dalyviai pasidžiaugė bendra veikla, gavo dovanų kuprines su projekto logotipu, kaip priminimu apie veiklas bei įpareigojimus būti atsakingus. Taip pat moksleiviai susirado naujų draugų ir išmoko keletą svetimos kalbos žodžių. Patirtis, kiek daug ko galime išmokti iš šalia esančio žmogaus ar gamtos objekto leido suprasti, kad ledai tarpusavio bendradarbiavime ir bendravime tikrai pajudėjo. Po stovyklos dalyviai jautėsi kiek pavargę nuo toko kiekio informacijos bei įspūdžių, tačiau su dideliu entuziazmu kalbėjo, ką dabar galės padaryti patys. Vykdėme anoniminę apklausą apie patirtus įspūdžius bei lūkesčius. Iš jos galima spręsti, kad stovykla pavyko. Dalyvių socialinė, tarpkultūrinė įvairovė – žingsnis į bendravimą ir bendradarbiavimą.  Didelis tempas, daug informacijos per trumpą laiką, bet viskas patirta pačių, o juk patirtinis mokymas pagrindinis  šių dienų uždavinys. Taigi lietuvių ir lenkų jaunimas, gyvenantis pasienyje, įrodė, kad bendros veiklos geba sujungti tautas.

                             Naudota literatūra:

  1. https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0e%C5%A1up%C4%97
  2. https://lt.wikipedia.org/wiki/Seina_(up%C4%97)

Rita Dijokienė